Būna žmonių, kurie į odontologo registratūrą įžengia ramiai, su kavos puodeliu rankoje. O būna kiti. Tie, kuriems vien mintis apie grąžtą užspaudžia gerklę, o naktį prieš vizitą prasideda „kas būtų, jeigu…“. Ir dar tas keistas jausmas: lyg gėda bijoti, lyg visi kiti su tuo susitvarko.

Jei atpažįsti save, sustok. Tu ne vienas. Baimė nėra „silpnumas“. Kartais ji ateina po blogos patirties vaikystėje, kartais po skausmingo vizito, o kartais… tiesiog tokia nervų sistema, jautri, greita, budri. Tokiais atvejais žmonėms vis dažniau padeda dantų gydymas su bendrine nejautra.

Kai baimė tampa priežastimi atidėlioti metus

Vienas dažniausių scenarijų skamba taip: „man nieko rimto, pakentėsiu“. Ir tada praeina keli mėnesiai. Vėliau jau atsiranda naktinis maudimas, jautrumas šaltam, o galiausiai žmogus atsiduria skubiai, nes nebegali nei valgyti, nei miegoti.

Baimė čia veikia tyliai. Ji ne rėkia, ji tiesiog vis stumia vizitą į rytojų. O rytoj kažkaip vis neateina.

Ir dar blogiau, kai žmogus pradeda galvoti: „jei jau dabar taip baisu, tai kaip aš ištversiu ilgą gydymą?“ Šitoje vietoje ir atsiranda alternatyva, kuri daug kam sugrąžina kontrolę.

Kas iš tiesų yra gydymas su bendrine nejautra

Paprasčiausiai tariant, tai gydymas, kai pacientas miega ir procedūros nejaučia. Jokių „dar truputį“, jokių sustingusių delnų kėdėje, jokių ašarų, kurios išlenda pačios.

Svarbu suprasti vieną dalyką: čia nėra „stebuklas visiems“. Tai sprendimas tiems, kurių baimė realiai trukdo gauti pagalbą. Žmogus dažnai ateina jau pavargęs nuo savęs: nuo atidėliojimo, nuo įtampos, nuo nuolatinio galvojimo apie dantis.

Ir kai jam pasako „galim padaryti taip, kad tu tiesiog išmiegosi“, jis pirmą kartą atsidūsta normaliai. Net keista, kaip greitai grįžta ramybė.

Kam tai dažniausiai padeda

Yra kelios situacijos, kuriose žmonės dažniausiai renkasi šį kelią. Ne dėl mados, o dėl paprastos savisaugos.

Dažniausiai tai būna:

• stipri odontologinė baimė, kai kūnas reaguoja panika
• labai jautrus pykinimo refleksas, kai neįmanoma išbūti gydymo metu
• ilgesnis gydymas, kai norisi viską sutvarkyti vienu kartu
• ankstesnė skausminga patirtis, kuri iki šiol „sėdi“ galvoje

Ir dar viena, apie kurią mažai kas kalba: kai žmogus nori pagaliau susitvarkyti dantis, bet nenori vėl pereiti viso emocinio maratono per kelis vizitus.

Kaip pasiruošti, kad būtų ramu ir aišku

Geriausias jausmas yra aiškumas. Ne migla, ne „pamatysim“, o aiškus planas. Prieš tokį gydymą paprastai būna konsultacija, kur viskas išnarstoma paprastais žodžiais.

Kad būtų lengviau susigaudyti, žmonės dažniausiai domisi šitais dalykais:

• kiek laiko truks procedūra ir kiek maždaug darbų bus atliekama
• kaip jausiesi po to, ar bus silpnumo, mieguistumo
• ar reikės lydinčio žmogaus po vizito
• ką daryti, jei prieš tai jautei labai stiprų nerimą

Šita dalis svarbi, nes baimė mėgsta nežinomybę. O kai atsakymai aiškūs, ji sumažėja. Kartais labai smarkiai.

Maža istorija: „aš netikiu, kad tai jau padaryta“

Vieną kartą girdėjau žmogų sakant: „aš atvažiavau, bijojau, prakaitavo delnai, tada kažką pasakė… ir atsimerkiau. Ir viskas.“

Po to jis dar kelias minutes sėdėjo ir juokėsi, nes netilpo galvoje, kad dantys sutvarkyti, o jis nieko neišgyveno. Tiesiog miegojo.

Tokie žmonės dažnai pasako tą patį: didžiausia jų klaida buvo ne baimė. Didžiausia klaida buvo tai, kad jie metų metus galvojo, jog „kitaip negalima“.

Ar verta rinktis šį kelią, jei bijau „tiesiog truputį“

Jeigu bijai truputį, gali pakakti pokalbio, geros komandos, aiškių žingsnių ir kantraus gydytojo. Bet jei tavo „truputį“ realybėje reiškia atidėliojimą, nemigą, paniką automobilyje prie klinikos, tada verta pagalvoti rimčiau.

Dantų gydymas su bendrine nejautra dažnai tampa tuo startu, po kurio žmogus pagaliau ima rūpintis savimi normaliai. Be dramatizmo, be gėdos, be savęs spaudimo.

Ir jei šiandien skaitai šitą tekstą, tikėtina, kad tavo galvoje jau seniai vyksta kova. Gal užteks vieno sprendimo, kad ji baigtųsi. Tu gali susitvarkyti dantis ir likti ramus. Rimtai.