Auginti katę atrodo paprasčiau nei šunį – nereikia vedžioti, nereikia dresiruoti, pakanka palikti dubenėlį ėdalo ir švarų kraiko dėžę. Deja, būtent šis požiūris sukuria daugiausiai problemų. Veterinarai kasdien susiduria su atvejais, kuriuos būtų buvę lengva išvengti, jei šeimininkas būtų žinojęs kelis paprastus dalykus.
Pirma klaida: vėluojama su sterilizacija
Daugelis šeimininkų galvoja, kad sterilizuoti reikia tik tada, kai katė „pradeda rėkti” arba „bent kartą privalo atsivesti”. Abu teiginiai – mitai, kurie vis dar gajūs, nors veterinarijos mokslas juos seniai paneigė. Ankstyva reprodukcijos kontrolė sumažina pieno liaukų navikų ir gimdos infekcijų riziką – tai ne nuomonė, o duomenimis paremtas faktas.
Šiuolaikinė kačių sterilizacija atliekama nuo maždaug 4–6 mėnesių amžiaus. Procedūra trunka neilgai, o atsigavimas – greitas. Dauguma kačių jau kitą dieną po operacijos ėda ir juda normaliai. Kuo anksčiau priimamas sprendimas, tuo daugiau naudos gyvūno sveikatai ilgalaikėje perspektyvoje.
Antra klaida: per retas veterinaro lankymas
Katės retai rodo, kad joms skauda. Tai evoliucinis mechanizmas – laukinėje gamtoje silpnas gyvūnas tampa lengvu grobiu. Šis instinktas išliko ir namų katėse, todėl daugelis šeimininkų nuoširdžiai mano, kad jų augintinis sveikas, nors problema gali bręsti jau mėnesius.
Rekomenduojama katę vesti profilaktinei apžiūrai bent kartą per metus, o vyresnes – kas šešis mėnesius. Net jei šeimininkas nemato jokių simptomų, kraujo tyrimai ir fizinė apžiūra gali atskleisti ankstyvuosius požymius. Pavyzdžiui, padidėjęs kreatinino kiekis kraujyje rodo inkstų problemas dar prieš atsirandant bet kokiems išoriniams simptomams. Patikima veterinarijos gydykla vilniuje turi visą reikiamą diagnostikos įrangą šiems tyrimams atlikti greitai ir be streso gyvūnui.
Trečia klaida: netinkama mityba
Pienas, žalia žuvis, likučiai nuo stalo – visa tai katėms kenkia daugiau nei padeda. Suaugusios katės dažnai netoleruoja laktozės, todėl pienas sukelia virškinimo sutrikimus. Žalia žuvis gali sukelti tiamino (vitamino B1) trūkumą, o žmonių maistas paprastai turi per daug druskos, prieskonių ir riebalų.
Geriausia strategija – kokybiško pašaro pasirinkimas, atitinkantis katės amžių, svorį ir sveikatos būklę. Sterilizuotoms katėms reikalingas mažesnio kaloringumo maistas, nes po procedūros jų medžiagų apykaita sulėtėja. Veterinaras gali padėti sudaryti individualų mitybos planą, atsižvelgdamas į konkrečios katės poreikius. Svarbu ir porcijų kontrolė – katė, turinti neribotą prieigą prie ėdalo, beveik visada priaugs svorio.
Atskiras klausimas – vanduo. Katės iš prigimties geria mažai, todėl tendencingos kaupti šlapimo takų problemas. Šviežias, švarus vanduo turėtų būti prieinamas nuolat, idealiai – keliose vietose namuose. Daugelis kačių mieliau geria iš tekančio vandens fontanėlio nei iš stovimo dubenėlio – tai paprasta investicija, galinti sumažinti šlapimo takų ligų riziką.
Ketvirta klaida: aplinkos nepritaikymas
Katė bute – ne dekoracija. Jai reikia vertikalios erdvės – lentynų, draskyklių, aukštų taškų, iš kurių galėtų stebėti aplinką. Taip pat būtinos slėptuvės, žaidimų zonos ir stimuliuojanti aplinka. Nuobodžiaujanti katė pradeda griauti baldus, per daug ėsti arba tampa apatiška ir mieguista.
Kiekviena katė namuose turėtų turėti mažiausiai vieną draskyklę, kelias žaidimų vietas ir ramų kampą, kur gali pasislėpti nuo triukšmo ar svečių. Jei namuose gyvena kelios katės, kiekvienai reikia atskiros kraiko dėžės plius vienos papildomos – tai vadinamoji „n+1″ taisyklė, kurią rekomenduoja elgsenos specialistai.
Interaktyvūs žaislai – meškerės, kamuoliukai, mįslių dėžutės su skanėstais – padeda palaikyti fizinę ir protinę katės sveikatą. Idealu skirti bent 15–20 minučių aktyviam žaidimui kasdien.
Penkta klaida: parazitų profilaktikos ignoravimas
Net katė, kuri niekada neišeina iš buto, gali užsikrėsti parazitais. Kirmėlių kiaušinėliai gali patekti su šeimininko batais, o blusų – pro atidarytą langą vasarą. Tai nėra hipotetinė grėsmė – veterinarai reguliariai diagnozuoja parazitus butinėms katėms, kurių šeimininkai buvo įsitikinę, kad rizikos nėra.
Reguliari dehelmintizacija kas 3–4 mėnesius ir blusų profilaktika – ne prabanga, o būtinybė. Parazitai ne tik kenkia pačiai katei, bet gali kelti grėsmę ir žmonėms, ypač mažiems vaikams. Toksokarozė – viena iš ligų, kuria žmogus gali užsikrėsti nuo katės kirmėlių. Blusos gali pernešti ir kaspino kirmėles, todėl abu parazitų tipai susiję.
Šiuolaikinės profilaktikos priemonės – lašai ant sprando, tabletės ar antkakliai – veiksmingos ir saugios. Veterinaras padės parinkti tinkamiausią variantą, atsižvelgdamas į katės svorį, amžių ir gyvenimo sąlygas. Svarbu naudoti tik katėms skirtas priemones – kai kurie šunims skirti preparatai (ypač su permetrinu) katėms yra toksiški ir gali sukelti mirtį.
Esmė paprasta
Gera katės priežiūra nereikalauja nei didelių pinigų, nei daug laiko. Reikia tik atsisakyti senų mitų ir vadovautis šiuolaikinėmis veterinarijos rekomendacijomis. Šeimininkas, kuris investuoja į prevenciją, ilgainiui sutaupo – ir pinigų, ir nervų. O svarbiausia – jo augintinis gyvena sveikiau, laimingiau ir ilgiau.
