Prieš trejus metus atidariau nedidelę kavinę Kauno senamiestyje. Vieta jauki, meniu paprastas — pusryčiai, desertai, lengvi pietūs. Kepėme blynų, kroketų, tempūros daržovių. Per savaitę susidarydavo apie dvidešimt litrų panaudoto kepimo aliejaus. Ir visą tą laiką aš jį tiesiog piliau į seną plastikinę talpą, o kartą per mėnesį mokėjau atliekų tvarkytojui, kad išvežtų.
Tiesą sakant, net nesusimąsčiau, kad galėtų būti kitaip. Atliekos yra atliekos — moki ir pamiršti. Taip galvojau, kol kolega iš kitos kavinės papasakojo, kad jis už savo aliejaus atliekų supirkimas Lietuvoje panaudotą aliejų gauna pinigus, o ne moka. Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja.
Pirmas skambutis, kuris viską pakeitė
Paskambinau surinkimo įmonei, kurios kontaktus davė kolega. Pokalbis truko gal penkias minutes. Paaiškino sistemą: jie atvažiuoja pagal grafiką, paima statines su naudotu aliejumi, palieka švarias, o aš gaunu atlygį pagal kiekį ir kokybę. Jokių papildomų mokesčių, jokių sudėtingų sutarčių. Vienintelė sąlyga — aliejus turi būti kauptas atskirai, be vandens ir maisto likučių priemaišų.
Pirmą kartą supratau, kad mano virtuvės atlieka yra kažkam žaliava. Ne šiukšlė, o produktas, turintis kainą rinkoje.
Kaip atrodo procesas kasdien
Pakeitėme tik vieną dalyką — pastatėme atskirą talpą šalia fritūrinės. Virėjai po kepimo aliejų pila ten, o ne į bendrą atliekų konteinerį. Reikėjo savaitės, kol visi priprato, bet dabar tai tokia pati rutina kaip šiukšlių rūšiavimas.
Surinkimas vyksta reguliariai — mūsų atveju kas dvi savaites. Vairuotojas atvažiuoja, paima pilnas talpas, palieka tuščias. Dokumentacija elektroninė, važtaraščiai skaitmeniniai, jokio popierizmo. Per metus sutaupiau ne tik tą sumą, kurią anksčiau mokėjau už atliekų tvarkymą, bet ir uždirbu papildomai. Skaičiai nedideli — ne tūkstančiai — bet mažai kavinei tai jaučiama.
Ko neįvertinau iš pradžių
Netikėtas pliusas — tvarkingumas. Kai aliejus kaupiamas atskirai, virtuvėje švariau. Mažiau teršiasi grindys, nėra riebalų ant kitų atliekų konteinerių, lengviau praeiti higienos patikrinimus. Be to, žinojimas, kad aliejus bus perdirbtas į biokurą, suteikia tam tikrą ramybę — bent jau šioje vietoje mano verslas nedaro žalos aplinkai.
Dar vienas dalykas, kurį supratau vėliau: kai kavinė turi aliejaus atliekų surinkimas sutartį — tai rodo, kad verslas atitinka aplinkosauginius reikalavimus. Keletas klientų, kurie domisi tvarumu, tai pastebėjo ir net pakomentavo teigiamai.
Ką pasakyčiau kitam kavinės savininkui
Jei vis dar mokate už panaudoto aliejaus tvarkymą arba, dar blogiau, pilate jį į kanalizaciją — susitvarkyti reikia vienos dienos. Vienas skambutis, viena sutartis, viena talpa virtuvėje. Procesas paprastas, o nauda reali: mažiau išlaidų, švaresnė virtuvė, aiškesni dokumentai patikrinimams.
Nesakau, kad tai pakeis jūsų verslą. Bet kai prie mažų dalykų pridedate kitus mažus dalykus — kasmet tai tampa juntama suma. O svarbiausia — jokio papildomo darbo. Tiesiog atskirai supiltas aliejus ir reguliarus paėmimas.
